Kas dieną mano pasaulis didėjo, atsirasdavo vis naujų dalykų. Aš žaidžiau ir turėjau savo mylimiausią žaislą, kuris mane pradžiugindavo ir nuramindavo. Kiti žaislai keitėsi – lėlės, namai, mašinytės, kaladėlės, dėlionės, pieštukai, kareiviai, tvirtovės, kurias reikėdavo atkariauti iš priešų. Vis įdomiau būdavo eiti į kiemą ir susitikti su kitais vaikais, suptis, čiuožti, žaisti slėpynes, užsižaidus taip nesinorėdavo grįžti namo. Vieną dieną pradėjau lankyti darželį, man vis labiau patiko ten eiti, nors būdavo dienų, kai labiau norėdavau likti namuose su mama ir tėčiu, kaip anksčiau. Darželyje sutikau savo pirmuosius draugus – niekada nepamiršiu, kaip be galo žaisdavom namus ir lenktynes su mašinytėm.

O aš vis augau – mano rūbai ir batai didėjo, kai kurie žaislai pasidarė nebeįdomūs. Sužinojau, kad užaugę vaikai eina į Mokyklą. Ir aš norėjau užaugti! Kai rudenį pradėjau lankyti pirmą klasę, per pertraukas su kitais vaikais greitai išmokome žaisti naujus žaidimus, o per pamokas mokėmės sudėti ir atimti skaičius, parašyti ir perskaityti visas raides. Skaičiau vis storesnes knygas, važiuodavau su mokytoja ir klase į ekskursijas, kuriose pamatydavau nematytų vietų. Mokykloje sužinojau, ką aš galiu ir mėgstu padaryti, kas man sekasi, kaip surasti naujų draugų, susipykus vėl susidraugauti, žaisti vis įdomesnius žaidimus.

Atsimenu dieną, kai supratau, kad jau nesu vaikas. Tai baigėsi. Niekada taip nebežaisiu, niekada pasaulis neatrodys toks aiškus. Liūdna, smagu, smalsu, baisu – kaip išgyventi su tokiu chaosu? Aš nebe vaikas – bet ar jau suaugęs? Atrodė, kad tėvai, seneliai, mokytojai staiga pasidarė kažkokie keisti, priekaištaujantys dėl to ar ano, patys pilni trūkumų ir nieko nesuprantantys.

Neliko nieko aiškaus: nežinojau, kur dėti pailgėjusias rankas ir kojas ir į ką atsitrenksiu einant iš taško A į tašką B, nesupratau, ką aš jaučiu ir ką man daryti su emocijom, kurios keitėsi tarsi be mano valios, kaip elgtis su draugais. Kaip užkalbinti tą, kurią (kurį) vos pamačius veidas raudonuoja, o kūnas ima drebėti, ir nepasirodyti beviltišku kvailiu? Kaip susigaudyti pasaulyje, kuriame pilna neteisybės, kur žmonės kariauja ir apgaudinėja? Ir kaip ruoštis laikyti egzaminus, kai galvoje tiek betvarkės? Atrodė, kad tik su kitais paaugliais galiu jaustis laisvai, užtikrintai, saugiai. Kaip niekad turėjau galią kurti, tyrinėti, klysti, ištaisyti, bandyti. Prireikė daug laiko, kol pradėjo aiškėti, kas man priimtina, kas ne, kur tėvai buvo teisūs, o kur geriausi draugai klydo. Ko aš noriu, ko niekada negalėsiu įgyvendinti, ką aš veiksiu, su kokiais žmonėm norėsiu draugauti, su kuo kursiu šeimą. Ir kartu tai atrodė taip tolima, taip miglota… Ir kaip tie žmonės užauga?

Gautas mokyklos baigimo atestatas man siejosi su nauju gyvenimo etapu, kurio labai laukiau. Troškau naujų dalykų, nes pagaliau turėjau galimybę savarankiškai išbandyti save. Naujas miestas, paskaitos, draugai, veikla. Patekau į kitokį pasaulį, kurį po truputį ėmiau pažinti ir savarankiškai ieškoti savojo kelio jame. Ne vieną kartą pagaudavau save begalvojant, ko gi šiame gyvenime noriu, ko siekiu. Nelengva atrasti save – jau esu suaugęs žmogus, bet gi visai nesenai buvau vaikas. O kur dar meilė! Dažnai nauja pažintis atnešdavo klausimų ir dvejonių: ar tai tas žmogus, su kuriuo norėčiau kartu gyventi ir gal net kurti šeimą? Kokių santykių aš trokštu? Kaip žinoti, kad pasirinkimas teisingas?

Ir tada matau jį (ją). Žvilgsniai susitinka ir širdis ima smarkiai, smarkiai plakti. Staiga suprantu, jog tai žmogus, su kuriuo norėčiau praleisti visą savo gyvenimą.

Pažinties pradžia skamba kaip iš pasakos apie amžiną meilę. Kad ir kaip ten bebūtų, myliu savo žmogų, mes pora ir mes nusprendėm susieti savo gyvenimus ir kurti šeimą. Taip iš „aš“ tampu – „mes“. Mūsų pirmagimis papildo šeimos ratą dar viena šypsena, dar vienu džiaugsmu, dar vienu rūpesčiu. Taip kuriasi mūsų nauja šeima su savo pasauliu, kupinu įvairiaspalvių jausmų. Aš myliu savo šeimą. Kartais ji mane erzina, kartais glumina, kartais gąsdina. Kartais aš nesuprantu kurio nors elgesio priežasčių ir vis tiek myliu kiekvieną iš jų: savo sutuoktinį, sūnų, dukterį. Ir tikiu, jog kiekvienas iš jų yra geras žmogus, kad ir kaip kartais elgtųsi. Ir kad aš esu savo šeimos dalis, su visais savo išgyvenimais.

Pamažu pradėjau suvokti, kad senstu, ateinanti senatvė neša neišvengiamus gyvenimo pokyčius, ir aš jų neaplenksiu. Nesvarbu, kad dar lieka ir darbai nenuveikti, ir sveikatos pakaktų, bet… Raukšlėtas veidas, žili plaukai rėkte rėkia – tu jau pasenai! Ši mintis ir vaizdas sukausto baime.