Šeima kaip pasaulis

Visi pasaulio žmonės yra savo šeimos nariai. Šeimos, kurioje gimsta, gyvena ir miršta. Šeima – tarsi santykių kamuolys. Kartais susipainiojęs kaip veltinis, kartais dygliuotas kaip ežys, kartais švelnus kaip vilnoniai močiutės siūlai. Kad ir koks bebūtų kamuolys, jis gali virsti į šiltą ir jaukų mezginį – nuolat kintantį ir tuo pačiu gerai pažįstamą šeimos santykių gyvenimą. Savo vizijoje matome šeimos narius, mokančius atpažinti kylančias problemas ir jas sprendžiančius. Mūsų siekis – padėti šeimos nariams kurti darnius santykius su savimi ir kitais.

Kada kreiptis?

  • Asmeniškai, kai susiduriate su savimi ir nežinote, ką daryti.
  • Porai, kai nesutariate su sutuoktiniu ir nežinote, ką daryti.
  • Tėvams, kai turite sunkumų su vaikais ir nežinote, ką daryti.
  • Vaikams ir paaugliams, kai nesusikalbate su suaugusiais, bendraamžiais ir nežinote, ką daryti.
  • Seneliams, kai nerandate bendros kalbos su suaugusiais savo vaikais, anūkais ir nežinote, ką daryti.

Naujienos

Amžiaus tarpsniai

Kūdikystė

Kai mama sutiko tėtį, manęs dar nebuvo. Kai supratau, kad aš jau esu, norėjosi toje vietoje būti visada. Bet po kurio laiko viskas pradėjo po truputį mažėti – o gal aš didėjau, kol vieną dieną buvau išstumtas į kažkokią visiškai nepažįstamą vietą, pilną negirdėtų garsų, keistų kvapų, kažkas mane lietė, mano rankos ir kojos judėjo kitaip, man staiga pasidarė šalta ir aš pradėjau rėkti iš baimės ir jaudulio. Buvo taip gera visoje sumaištyje išgirsti pažįstamą balsą – pagaliau atsirado kažkas, kas mane pažįsta ir žino, ko man reikia.

Dar nesupratau, kaip bėga laikas ir kaip keičiasi pasaulis, bet po truputėlį pradėjau jausti ir atpažinti tą, kas duoda man šilumą, ramumą ir sotumą – savo mamą. Paskui supratau, kad esu ne tik aš ir ne tik mano mama: dar yra ir mano tėtis, mano sesė ir brolis. Kai kurie dalykai pradėjo kartotis: aš užmigdavau, prabudus mama nuprausdavo ir pamaitindavo, rasdavau įdomių daiktų, kuriuos galėdavau čiupinėti, numesti, o jie vėl atsirasdavo šalia. Jaukiausia būdavo ant mamos ir tėčio rankų, ten negąsdindavo nauji dalykai, ten labiausiai žinodavau, kad mane myli ir saugo. Išmokau atsisėsti, nuropoti, paskui ir nueiti ten, kur noriu, pamačiau, kad pasaulyje gyvena daug žmonių, ir jie visi skirtingi – kitaip kvepia, kitaip kalba, kitaip mane ima ant rankų.

Vaikystė

Kas dieną mano pasaulis didėjo, atsirasdavo vis naujų dalykų. Aš žaidžiau ir turėjau savo mylimiausią žaislą, kuris mane pradžiugindavo ir nuramindavo. Kiti žaislai keitėsi – lėlės, namai, mašinytės, kaladėlės, dėlionės, pieštukai, kareiviai, tvirtovės, kurias reikėdavo atkariauti iš priešų. Vis įdomiau būdavo eiti į kiemą ir susitikti su kitais vaikais, suptis, čiuožti, žaisti slėpynes, užsižaidus taip nesinorėdavo grįžti namo. Vieną dieną pradėjau lankyti darželį, man vis labiau patiko ten eiti, nors būdavo dienų, kai labiau norėdavau likti namuose su mama ir tėčiu, kaip anksčiau. Darželyje sutikau savo pirmuosius draugus – niekada nepamiršiu, kaip be galo žaisdavom namus ir lenktynes su mašinytėm.

O aš vis augau – mano rūbai ir batai didėjo, kai kurie žaislai pasidarė nebeįdomūs. Sužinojau, kad užaugę vaikai eina į Mokyklą. Ir aš norėjau užaugti! Kai rudenį pradėjau lankyti pirmą klasę, per pertraukas su kitais vaikais greitai išmokome žaisti naujus žaidimus, o per pamokas mokėmės sudėti ir atimti skaičius, parašyti ir perskaityti visas raides. Skaičiau vis storesnes knygas, važiuodavau su mokytoja ir klase į ekskursijas, kuriose pamatydavau nematytų vietų. Mokykloje sužinojau, ką aš galiu ir mėgstu padaryti, kas man sekasi, kaip surasti naujų draugų, susipykus vėl susidraugauti, žaisti vis įdomesnius žaidimus.

Paauglystė

Atsimenu dieną, kai supratau, kad jau nesu vaikas. Tai baigėsi. Niekada taip nebežaisiu, niekada pasaulis neatrodys toks aiškus. Liūdna, smagu, smalsu, baisu – kaip išgyventi su tokiu chaosu? Aš nebe vaikas – bet ar jau suaugęs? Atrodė, kad tėvai, seneliai, mokytojai staiga pasidarė kažkokie keisti, priekaištaujantys dėl to ar ano, patys pilni trūkumų ir nieko nesuprantantys.

Neliko nieko aiškaus: nežinojau, kur dėti pailgėjusias rankas ir kojas ir į ką atsitrenksiu einant iš taško A į tašką B, nesupratau, ką aš jaučiu ir ką man daryti su emocijom, kurios keitėsi tarsi be mano valios, kaip elgtis su draugais. Kaip užkalbinti tą, kurią (kurį) vos pamačius veidas raudonuoja, o kūnas ima drebėti, ir nepasirodyti beviltišku kvailiu? Kaip susigaudyti pasaulyje, kuriame pilna neteisybės, kur žmonės kariauja ir apgaudinėja? Ir kaip ruoštis laikyti egzaminus, kai galvoje tiek betvarkės? Atrodė, kad tik su kitais paaugliais galiu jaustis laisvai, užtikrintai, saugiai. Kaip niekad turėjau galią kurti, tyrinėti, klysti, ištaisyti, bandyti. Prireikė daug laiko, kol pradėjo aiškėti, kas man priimtina, kas ne, kur tėvai buvo teisūs, o kur geriausi draugai klydo. Ko aš noriu, ko niekada negalėsiu įgyvendinti, ką aš veiksiu, su kokiais žmonėm norėsiu draugauti, su kuo kursiu šeimą. Ir kartu tai atrodė taip tolima, taip miglota… Ir kaip tie žmonės užauga?

Jaunystė

Gautas mokyklos baigimo atestatas man siejosi su nauju gyvenimo etapu, kurio labai laukiau. Troškau naujų dalykų, nes pagaliau turėjau galimybę savarankiškai išbandyti save. Naujas miestas, paskaitos, draugai, veikla. Patekau į kitokį pasaulį, kurį po truputį ėmiau pažinti ir savarankiškai ieškoti savojo kelio jame. Ne vieną kartą pagaudavau save begalvojant, ko gi šiame gyvenime noriu, ko siekiu. Nelengva atrasti save – jau esu suaugęs žmogus, bet gi visai nesenai buvau vaikas. O kur dar meilė! Dažnai nauja pažintis atnešdavo klausimų ir dvejonių: ar tai tas žmogus, su kuriuo norėčiau kartu gyventi ir gal net kurti šeimą? Kokių santykių aš trokštu? Kaip žinoti, kad pasirinkimas teisingas?

Mano artimieji laukdavo manęs grįžtant, man buvo be galo svarbu, kad visuomet galėdavau sulaukti jų patarimo ar pagalbos. Jaučiau, kad tiek jiems, tiek man reikia laiko apsiprasti, jog mūsų santykiai pamažu keičiasi. Vis labiau supratau, kaip reikia jų paramos, kilus naujiems iššūkiams.
Dabar turiu daugiau klausimų negu atsakymų. Kartais tai varo į nežinią ir neviltį, o kartais nuo klausimo prasideda įkvepiantis ieškojimas – tarsi gimčiau dar kartą.
Šeimos kūrimas ir branda

Ir tada matau jį (ją). Žvilgsniai susitinka ir širdis ima smarkiai, smarkiai plakti. Staiga suprantu, jog tai žmogus, su kuriuo norėčiau praleisti visą savo gyvenimą.

Pažinties pradžia skamba kaip iš pasakos apie amžiną meilę. Kad ir kaip ten bebūtų, myliu savo žmogų, mes pora ir mes nusprendėm susieti savo gyvenimus ir kurti šeimą. Taip iš „aš“ tampu – „mes“. Mūsų pirmagimis papildo šeimos ratą dar viena šypsena, dar vienu džiaugsmu, dar vienu rūpesčiu. Taip kuriasi mūsų nauja šeima su savo pasauliu, kupinu įvairiaspalvių jausmų. Aš myliu savo šeimą. Kartais ji mane erzina, kartais glumina, kartais gąsdina. Kartais aš nesuprantu kurio nors elgesio priežasčių ir vis tiek myliu kiekvieną iš jų: savo sutuoktinį, sūnų, dukterį. Ir tikiu, jog kiekvienas iš jų yra geras žmogus, kad ir kaip kartais elgtųsi. Ir kad aš esu savo šeimos dalis, su visais savo išgyvenimais.

Senatvė

Pamažu pradėjau suvokti, kad senstu, ateinanti senatvė neša neišvengiamus gyvenimo pokyčius, ir aš jų neaplenksiu. Nesvarbu, kad dar lieka ir darbai nenuveikti, ir sveikatos pakaktų, bet… Raukšlėtas veidas, žili plaukai rėkte rėkia – tu jau pasenai! Ši mintis ir vaizdas sukausto baime.

Artėjant dienai, kada reikia užtrenkti duris jau praeityje likusiam brandžiam, pilnam veiklos gyvenimui, trūksta drąsos pripažinti, kad jau išmušė ta valanda. Bet čia pat pasiguodžiu, juk negaliu sulaikyti plaukiančio gyvenimo, privalau pripažinti šį etapą kaip neišvengiamybę, kuri palietė ir mane, ir visus esančius jame, kad tokia gyvenimo seka, kurios niekas niekada nepakeis.
Ką gero galiu paimti iš to, kas nugyventa, kas galima toliau gyvenant, ko reikia, kad būčiau patenkintas toliau gyvendamas? Pačią senatvę ir mintis apie ją stengiuosi priimti be niurzgėjimo, be apgailėtinos vakaro nuotaikos, su dėkingumu praeičiai, kad mano nugyventų metų kelias kasmet nors palengva, bet nepaliaujamai veda aukštyn iki šios dienos.